Dvasios aristokratų ieškojimai

Keliolika žmonių susikaupusiais veidais visą dieną šlifuoja po ką tik supjaustyto medžio lentą. Kitą dieną ta pati kompanija ima teptukus, merkia juos į dažus ir kiekvienas ant savo lentos tapo ikoną. Bet jiems nevalia paišyti daugybę kartų matytų šventųjų paveikslų - jie mėgina suvokti ir nupiešti savo vidinį šventumą, savo aukšiausiąjį aš.

Tai – vaizdas ne iš dailininkų plenero, jaunųjų menininkų ar filosofų mokyklos. Tokią improvizuotą dailės pamoką psichologė Dalia Braziulytė ir dailininkė Sigutė Ach šiltą rugsėjo savaitgalį surengė žmonėms nieko bendra neturintiems su daile, bet jos dėka norintiems pažinti save ir aplinkinį pasaulį.

Vis populiarėjančių triukšmingų ir ekstremalių pramogų fone toks laisvalaikio leidimo būdas kai kam gali pasirodyti keistas, tačiau tie, kas jį išbando, džiaugiasi prasmingai praleistu laiku ir nauja patirtimi.

Tokius žmones D.Braziulytė vadina „dvasios aristokratais.“ „Tai žmonės, kurie gyvenime jau realizavo save: jie turi šeimas, mėgiamas profesijas, yra daug pasiekę, bet trokšta naujos gyvenimo kokybės ir pilnatvės. Jiems neužtenka maršruto nuo darbo iki namų, nuo lovos iki šaldytuvo. Jie nori pažinti pasaulį ir patys save“, – kalbėjo psichologė, bandydama paaiškinti, kas yra tie „dvasios aristokratai“.

Jie dalyvauja įvairiuose savęs pažinimo projektuose, kuriuose mokomasi atskleisti asmenybę, atrasti joje glūdinčius talentus ir vystyti bei lavinti užslėptas galimybes. Jau kelintą rudenį „dvasios aristokratai“ renkasi į dailės seminarus ir juose piešti pradeda net tie, kas
gyvenime nedrįso paimti į rankas teptuko.

Šį rugsėjį suvažiavusių į Lazdijų rajone ant Obelijos ežero kranto esančią Kęsto Kazlausko sodybą seminaro „Spalvotos misterijos“ dalyvių laukė netikėtas iššūkis: piešti nusiteikusiems žmonėms Sigutė Ach pirmiausia pasiūlė pamėginti persikelti į meno erdvę ir pabandyti suvokti save kaip menininką.

„Tai – savotiškas įžūlumas. Kai kas jau gal net buvo numatęs, ką pieš ant lentos, bet mes tas jų iliuzijas sugriovėme, liepėme užtepti tai, kas buvo gražu ir paišyti tai, kas esminga“, – pasakojo į anksčiau nepažintas erdves seminaro dalyvius įvesti bandžiusi dailininkė.

Savotiškais burtais, padėjusiais eiti į tas erdves, tapo ir meditaciniai pabuvimai kartu, ir ilgos režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmų peržiūros vakarais.

Ketvirtadienio vakarą susirinkę „dvasios aristokratai“ jau penktadienio rytą išsirinko po vieną nedidelę supjaustyto medžio lentą ir visą dieną ją šlifavo. "Tai buvo lyg meditacija - savęs, savo pojūčių šlifavimas“, – sakralinę neįprasto darbo prasmę įžvelgė Sigutė Ach.

Kitą dieną ant skirtingai nušlifuotų lentučių, sugėrusių jas šlifavusio žmogaus portretą, buvo piešiamos ikonos. „Tai nebuvo paveikslo tapymas - tai buvo viso gyvenimo tapymas“, – įsitikinusi D.Braziulytė.

Sigutė Ach, bėgiodama nuo vieno piešėjo prie kito, reikalavo užspalvinti tai, kas jau nupiešta ir savaip, kitaip perteikti spalvomis ir potėpiais perteikti savo patirtį ir sukurti savo ikoną.

„Tai ne tik nupaišyta ikona ar nuspalvintas medžio gabalas. Man labai svarbus visas procesas – kaip tai buvo kuriama. Pieši vieną sluoksnį, paskui kitą. Pasižiūriu į tą savo kūrinėlį ir žinau, kas kur buvo nupiešta, kas po kuriuo sluoksniu yra paslėpta“, – netikėtais įspūdžiais džiaugėsi pirmą kartą „dvasios aristokratų“ suėjime dalyvavęs banke Vilniuje dirbantis informacinių technologijų specialistas Rytis. Seminare jis pirmą kartą ryžosi išbandyti tai, apie ką anksčiau ne kartą galvojo – pabandė piešti.

„Neleisčiau sau važiuoti į dailininkų profesionalų stovyklą, nes tai ne man. Namuose irgi nepiešiu, nes nėra laiko. O čia – paišau. Pernai liejau akvarelę, šiemet piešiau ikoną. Ar tai savęs ieškojimas? Visas gyvenimas yra savęs ir kažko dar ieškojimas“, – svarstė iš Kauno atvykusi stomatologė Nomeda.

Savo šiųmetinius rudeninius ieškojimus „dvasios aristokratai“ baigė simboliniu ritualu. Ant sienos sukabintas jų ikonas apšvietė ant ilgo stalo išdėliotos degančios žvakės. Aplink susėdę žmonės iš rankų į rankas leido didelę raudono vyno taurę ir kiekvienas iš jos gurkšteldavo, prieš tai pasakęs savo linkėjimą.

Ritualas atrodė netgi šiek tiek šamaniškas, bet jis buvo tikras, nuoširdus, nesuvaidintas. Ir labiausiai įsiminė Sigutės Ach pasakytas linkėjimas: neskubėti šuoliais sugrįžti į kasdienybę ir per greit neišbarstyti joje savos ikonos beieškant sukauptos patirties.