Item Content Class

Dalia Braziulytė

Egiptoterapija

Šį kartą norėčiau pakviesti Jus į kelionę.

Ten, kur visuomet šviečia saulė ir beveik niekuomet nebūna lietaus. Į seniausią pasaulio kontinentą – į Afriką; į šalį, prieš daugelį tūkstančių metų buvusią civilizacijos lopšiu ir tebestebinančia savo griuvėsių didybe – į Egiptą...

Kodėl į Egiptą? – paklausite Jūs. Todėl, kad saulės užlietos Arabijos ir Libijos dykumos (Sacharos tęsinys) ir turkiu spinduliuojanti Raudonoji jūra su povandeniniais koralinių rifų sodais taip reikalinga flegmatiškai lietuvio sielai, išsiilgusiai šviesos šiuo tamsiuoju metų laiku. Todėl, kad nepamatę Senojo Pasaulio, nesuprasime ir neįvertinsime šiuolaikinės realybės.

Turbūt jau spėjote ten pabuvoti? Juk spalio-balandžio mėnesiais pulkai tautiečių lekia ten paskui išskridusius lietuviškus gandrus. Esu ne kartą juos mačiusi (gandrus), sukančius ratus aukštai žydrame danguje virš Nilo ties Asuanu, Egipto pietuose, besiruošiančius kelionei į Lietuvą, kai į mūsų tundrą pagaliau ateis pavasaris...

Ar pastebėjote, kaip užburia Egiptas baltišką sielą? Kas keletą mėnesių sėdėdama perpildytame lėktuve, skrendančiame į Hurghadą, smalsiai apžiūrinėju tautiečių veidus. Ankstyvą žiemos, ar rudenio rytą po nemiegotos nakties jie atrodo gan liūdnai – stoiškai pasiruošę ištverti kelionės nepatogumus, išvarginti kasdieninės kovos už būvį, iščiulpti beveik nuolatinės tamsos, nusvirusiais žemyn lūpų kampučiais, su liūdesiu akyse, tačiau mandagūs ir nelipantys vieni kitiems ant kojų.

Kaip taisyklė, į Egiptą keliauja žmonės, jau ne kartą ten apsilankę. Stebėdama daugelio keliautojų reakcijas, galiu drąsiai daryti išvadą, kad abejingų šiai šaliai nelieka – Egiptą galima tik mylėti, arba nekęsti, vidurio kelio tiesiog nėra. Keturias skrydžio valandas besišnekučiuodama su bendrakeleiviais, spėlioju, kaip atrodys šie žmonės po dviejų savaičių, griždami namo? Daugelį jų sutinku atgaliniame reise į Vilnių. Apie tokį dramatišką pasikeitimą bet kuri psichoterapijos kryptis tegali tik svajoti – dvi savaitės (arba dar mažiau) po Egipto saule būrį santūrių lietuvių paverčia kompanija įkaitusių ispanų (italų, argentiniečių, ar tiesiog karšto temperamento žmonių), garsiai šūkaujančių ir gestikuliuojančių oro uoste, emocingai pasakojančių savo įspūdžius nepažįstamiems pakeleiviams.

Tačiau labiausiai nustebina ir įsimena šypsenos – plačios, vaikiškai šiltos, spinduliuojančios vidinę ramybę ir tiesiog gyvenimo džiaugsmą, tokį įprastą arabiškame pasaulyje. Manyčiau, kad teisūs yra Novaturo gidai, pasakojantys šiurpias istorijas apie faraono virusą, iki šiol siautėjantį piramidėse ir užkrečiantį kiekvieną, ten apsilankiusį. Pirmasis šio susirgimo simptomas – nesuvaldoma šypsena ir noras sugrįžti atgal... Ligos požymiai itin aktyviai pasireiškia pirmomis savaitėmis sugrįžus į Lietuvą ir pamažu rimsta, laikui bėgant. Po 2-3 mėnesių baltiškos kasdienybės šypsena be jokios rimtos priežasties lieka vien prisiminimuose.

Tačiau kartais aistra Egiptui pereina į chronišką formą, verčiančią rimtus ir užimtus žmones mesti darbus ir keletą kartų per metus eiti per įkaitusias dykumas, lįsti po Raudonosios jūros vandenimis, plaukti žaliuoju Nilu, ieškoti seniai prarastos civilizacijos griuvėsių ir archaiško gyvenimo būdo, tokio pamiršto ir tokio reikalingo pavargusioje Europoje. „Kartą atsigėręs Nilo vandens, nebegali numalšinti troškulio jokiu kitu vandeniu“,- kalbėjo senovės egiptiečiai. Todėl, jei dar nepažinote šio ilgesio, perfrazuodama „Giesmių giesmę“, užkeikiu Jus, Deivės dukros: nekelkit, nežadinkit Meilės (Egiptui), kol ji pati neprabus!

Na, o jei rimtai, manyčiau, kad Egiptoterapija yra puikus išsigelbėjimas nuo rudeninės depresijos, slogių minčių ir problemų sureikšminimo. Šaltas lietuviškas klimatas ir nuolatinis saulės šviesos stygius formuoja tautinę intraversiją – psichinės energijos tekėjimą vidun, pasireiškiantį santūrumu, įvidintomis emocijomis, savistaba, savianalize, neretai peraugančia į saviknisą ir įvairius savęs kankinimo mintyse būdus. Gyvendami technokratinėje visuomenėje, kristalizuoto patriarchato epochoje, neretai užsidarome mentaliniame dramblio kaulo bokšte, užšaldome jausmus ir sielos judesius, apsišarvuojame protinėmis gynybomis, prarandame ryšį su savo kūno instinktais ir išmintimi, tampame nepažeidžiami, nepramušami, tačiau ir... nebe visiškai gyvi.

Saulėto klimato šalys palaipsniui ištirpdo vidinius ledus. Šiluma ir pilnas šviesos spektras ilgainiui užpildo pagrindinę mūsų organizmo energetinę bateriją – saulės rezginį, Manipuros čakrą - prana. Žinoma, tam reikia laiko, todėl psichologai rekomenduoja ilsėtis ilgiau, nei leidžia užimta šiuolaikinė dienotvarkė – tik po 14-21 atostogų dienų žmogus ima išties atsipalaiduoti ir pereina į natūralų, harmoningą gyvenimo ritmą. Pastebėta, kad šilto klimato šalių žmonės yra linkę į ekstraversiją – audringas, aktyviai reiškiamas emocijas, gestikuliaciją, fizinį judrumą, natūralesnį santykį su fiziniu kūnu. Šios savybės ima pasireikšti net užkietėjusiame šiaurės intraverte, pakankamai atšilusiame karštoje Egipto saulėje.

„Šildančiuoju“ faktoriumi pavadinčiau ir betarpišką bendravimą, kartais taip įkyrėjantį turistams. Arabiškame pasaulyje etiketas ir bendražmogiška pagarba – svarbios bendravimo normos, todėl geriausia apsauga nuo įkyraus paslaugumo gali būti pagarbus, bet ryžtingas atsisakymas (pirkti, kalbėti, bendrauti ir pan.). Magiška formulė „Le, Šukran“ (Ne, ačiū) atbaido netgi prekeivius.

Ne paslaptis, kad dažniausiai Egiptas sužavi moteris ir sukelia audringas pavydo reakcijas vyrų tarpe. Juk pati princesė Diana atidavė širdį egiptiečiui... Neišlepintos komplimentais, vakarietės moterys akyse pražysta nuo sužavėtų egiptiečių vyrų žvilgsnių ir dėmesio, tuo primindamos saviesiems palydovams, kad geras žodis juk nieko nekainuoja! Moterims, kamuojamoms menkavertiškumo komplekso, nuolat nepatenkintoms savo kūno proporcijomis, kankinančiomis save dietomis ir plastinėmis operacijomis primygtinai sakau: važiuokite į Egiptą ir bent kartą gyvenime pasijauskite gražiomis, seksualiomis, geidžiamomis, nuostabiomis – tiesiog tokiomis, kokios esate - dabar! Besąlyginis priėmimas daro stebuklus – kartą suvokus savo tikrąjį žavesį ir vertę, šio jausmo neįmanoma pamiršti net tyliose manekenių kautynėse, vykstančiose bene kiekvieno Lietuvos miesto gatvėse. Juk tiek karų, praūžusių per Europą, amžius po amžiaus sunaikino didžiąją vyrijos dalį. Moterys, prisitaikydamos prie gyvenimo, buvo priverstos tapti pačiomis pačiausiomis – kad taptų išrinktosiomis, t.y. pasirinktomis vyro.

Su kiekviena aplankyta šalimi siela tampa platesnė. Hasidų mistikai kelionę laikė ypatingai svarbia ir palankia mūsų dvasiniam augimui. Kodėl? Kadangi kelionė atgaivina mūsų sielą, duoda naują impulsą siekiams ir tikslams, suveda mus su naujais žmonėmis, įveda mus į naujas situacijas. Mistine prasme kelionė greitina mūsų tikun (dieviškąją misiją). Kaip pastebėjo ir poetiškai išsireiškė žydų filosofas Martinas Buberis: „Kiekviena kelionė turi mistinį tikslą, apie kurį nežino keliautojas“.

Aplankydami naujas vietas, mes galime per atstumą pažvelgti į savo pačių gyvenimą ir pamatyti pasaulį šviežiai: ne „kirmino žvilgsniu“ – susitapatinę su kasdieninėmis problemomis, žvelgdami „iš apačios į viršų“, bet „iš paukščio skrydžio“ perspektyvos -  matydami visą situaciją ir atskiras jos dalis, bet nesusitapatinę su smulkmenomis. Ko gero dėl šios priežasties daugelis viduramžių mistikų patarė dvasiniams ieškotojams  pradėti kelionę „ir ten jūs surasite atsakymą į jūsų klausimus“.

Kai kuriais gyvenimo momentais kelionė atrodo tiesiog neišvengiama,- tuomet, kai jaučiamės pavargę nuo darbų, rutinos ir... pačių savęs; kai siela ima nuobodžiauti, liūdėti ir kažko ilgėtis, nors ši nostalgija kaip ir neturi tikslo. Pasitikėkite Gyvenimu! Paleiskite senus krantus ir leiskite, kad gyvenimo upė nuplukdytų Jus prie naujo kranto – ten, kur esate vedami. Kaip mokė Kabalos meistras Nachmanas: „Kiekvienam asmeniui yra lemta iš aukščiau būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku... Kai turite dingstį keliauti, tai jums yra tik į naudą. Jei nesileisite į kelionę savo noru, jums teks keliauti, sukaustytam grandinėmis“.

Keliaujant po Senąjį Pasaulį – Egiptą – anksčiau ar vėliau tenka perkainoti vertybes ir įvertinti visą gyvenimo gausą ir prabangą (kokia ji bebūtų!), kurią turime namuose. Stebėdami akį rėžiančius kontrastus: prabangius viešbučius ir vietinių gyventojų lūšnas, neįkainojamus muziejų eksponatus ir skurdžią beduinų buitį, nejučiomis išeiname iš europietiškojo egocentrizmo. „Gyvenimas gali būti visoks, netgi ir šitoks“,- pasakiau sau, pirmą kartą apsilankiusi svaigiai aromatingame archetipiniame Kairo šiukšlininkų rajone. Žmogaus protas visą pažįsta ir įvertina per palyginimus, todėl, gyvendami savo uždarame pasaulėlyje, susitapatinę su mažais džiaugsmais ir skausmais, neretai pamirštame pasidžiaugti tuo, ką turime – čia ir dabar.

Mokslininkai nustatė, kad itin vargingai gyvenančiose šalyse, o taip pat esant išoriniam pavojui (siaučiant karui, marui ar žemės drebėjimui) žmonės nesiskundžia egzistencinėmis krizėmis ir gyvenimo prasmės trūkumu. Tuo metu praktiškai nebūna savižudybių, depresijų ir neurozių. Kiekvieną kartą apsilankiusi Egipte, bendraudama su Nilo slėnių ir Raudonosius jūros pakrančių gyventojais, stebiuosi jų psichine sveikata, darniomis šeimomis, sugebėjimu džiaugtis kiekviena gyvenimo diena ir vieni kitais. Ypatingą įspūdį palieka mažieji egiptiečiai – tokių draugiškų, linksmų, darbščių ir mandagių vaikų nesu sutikusi niekur kitur pasaulyje. Augdami besąlyginio priėmimo ir visos giminės meilės atmosferoje, jie išmoksta mylėti šeimą ir būti mylimais, rūpintis artimaisiais ir jausti jų paramą reikalui esant. Stebėdama natūralią vaikų pagarbą tėvams ir tėvų pasididžiavimą vaikais egiptiečių šeimose, ne kartą turėjau peržengti per savo profesinį egocentrizmą ir pripažinti, kad šeimos psichologui nebūtų darbo vietinėje bendruomenėje!

Kelionės mus moko išminties, tolerancijos, pagarbos ir dėkingumo: vieni kitiems ir svetimoms kultūroms. Žingsniuodama per faraonų žemę, priėjau išvados, kad už viską šiame gyvenime yra sava kaina ir nėra universalių, lengvų kelių: už civilizacijos įmantrumus ir komfortą mokame vienatve ir susvetimėjimu visuomenėje; savo ruožtu, Senajojo Pasaulio žmonės tebesprendžia esmines išgyvenimo – maisto, darbo, pinigų, sveikatos problemas. Tačiau tai netrukdo jiems būti laimingais.

Pabuvojus Ten, gilią prasmę įgauna senovės mistiko ištarta frazė: „Saulė visuomet šviečia ten, virš debesų, net jei žemėje atrodo tamsu“. Linkiu Jums vidinės šviesos šiuo tamsiausiu metų laiku! Keliaukite!

Tarp Lietuvos ir Egipto,

Jūsų Dalia

2007 m. lapkričio 29 d.