Audronė Urbonaitė
„Lietuvos rytas“, 2012 m. kovo 17 d.

„Egipto žirgų gelbėjimui lietuvė vadovavo iš Kauno“

Per tris savaites Kauno gyventoja Dalia Braziulytė sugebėjo sukelti ant kojų pusšimtį lietuvių, kad būtų padedama iš bado krintantiems žirgams Egipte.

„Kreipiuosi į visus geranorius labai skubiu klausimu – reikia visų mūsų pagalbos iš bado krintantiems žirgams Hurgadoje, Egipte. Kiekviena valanda yra svarbi, gyvūnai labai išsekę, jie badauja jau apie keturis mėnesius.

Du žirgai krito iš bado prieš mėnesį, šiuo metu liko septyni suaugę ir vienas kumeliukas. Jie gali kristi kiekvieną akimirką”, – tokiais žodžiais internete į tautiečius Lietuvoje kreipėsi kaunietė D.Braziulytė.

Pasibaisėjo kančiomis

Žinią apie išsekusius žirgus Egipte, kuriuos likimo valiai paliko jų šeimininkas, D.Braziulytė perskaitė socialiniame tinkle „Facebook”, grupėje „Lietuviai Egipte”. Apie apleistus gyvūnus pranešė rusė Olga, dirbanti Hurgadoje.

Norėdama pajodinėti, ji nuėjo į vietos žirgyną, esantį turistinėje zonoje priešais viešbutį „La Perla”, ir išvydo pasibaisėtiną vaizdą.

Žirgų šeimininkas prieš keturis mėnesius paliko savo žemės sklypą su arklidėmis ir kitais pastatais. Dėl machinacijų perkant ir parduodant žemes jo ieško teisėsauga.

Sargas, prižiūrintis paliktą teritoriją, papasakojo, jog šeimininkas slapstosi ir gyvūnų nešeria.

„Ši situacija mane sukrėtė, nes iš patirties žinau, kaip atsainiai egiptiečiai elgiasi su kenčiančiais gyvūnais. Jie nepagailės nei šuns, nei žirgo, jeigu iš jo nėra naudos”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo moteris.

Informacija pasitvirtino

D.Braziulytė dažnai lankosi šioje Afrikos šalyje, turi įsigijusi Hurgadoje vilą, kurią prižiūri vietiniai žmonės. Savo padėjėjo Egipte ji paprašė patikrinti informaciją. Netrukus moteris gavo išsekusių žirgų nuotraukas.

Nors nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu, nekokybiškos, buvo akivaizdu, kokie ligoti yra gyvūnai.

„Mano bičiulis susiskambino su minėta mergina, nuvažiavo į arklides ir patvirtino, kad žirgai gali žūti kiekvieną akimirką”, – pasakojo kaunietė.

Netrukus internete lietuvė išplatino kreipimąsi, raginantį visus arti esančius žmones prisidėti prie žirgų gelbėjimo kaip kas gali – atvykti ir išvalyti gardus, pavedžioti gyvūnus, nupirkti vaistų arba pašaro.

Kaunietė taip pat kreipėsi į savo draugus Lietuvoje prašydama paaukoti po kelias dešimtis litų, kad pinigus būtų galima nusiųsti į Egiptą.

„Žirgai labai ligoti, jiems reikia veterinarijos gydytojo pagalbos. Išsekę ir išbadėję jie baidosi žmonių ir kandžiojasi. Pirmiausia reikėtų juos tiesiog reguliariai šerti.

Savanoriai pasiruošę žirgus pavedžioti ir išmaudyti.

Jau buvo suorganizuota talka ir išmėžtos arklidės. Tačiau reikia visko: pašaro, vaistų, pakratų”, – rašė D.Braziulytė.

Požiūris – negailestingas

Moteris priminė, jog Egipte nėra jokių labdaros ar gyvūnų teisėmis besirūpinančių organizacijų. Vietos gyventojų požiūris į gyvūnus labai žiaurus ir pragmatiškas – jie vertinami tik kaip pajamų šaltinis.

Tuo lietuvė ne sykį įsitikino gyvendama Egipte. Nusenusius ar valkataujančius šunis vietiniai be gailesčio uždaužo pagaliais.

„Žinau, kai kas iš jūsų pasakysite, kad visų gyvūnų išgelbėti negalima. Sutinku, bet šiems aštuoniems žirgams mes tikrai galime padėti.

Kreipiuosi į visus neabejingus žmones: neapsiribokime plepalais ir demagogija apie meilę gamtai ir pasauliui, užmirškime tuščiažodžiavimą apie žiaurius ir neatsakingus egiptiečius. Geriau pagalvokime, kaip galime pakeisti situaciją patys”, – rašė D.Braziulytė.

Moteris nurodė Ragabo El Azabo telefoną Hurgadoje, į kurį galima kreiptis norint prisidėti praktiškai – nupirkti pašaro ir medikamentų.

Priminė priglobtus šunis

Lietuvė papasakojo, kaip prieš keletą metų iš Egipto į Kauną parsivežė kalaitę Kapučiną, kuri tikrai būtų žuvusi palikta likimo valiai.

„Šį rudenį į savo namus Hurgadoje paėmiau du laukinius šuniukus. Būdama Egipte, visuomet šeriu visą būrį laukinių dykumos šunų, ne vienam jų suradome šeimininkus.

Todėl apeliuoju į jūsų širdies dosnumą – padarykime visi kartu tai, ką tikrai galime, padėkime šiems žirgams.

Esu tikra, kad laikui bėgant atsiras ir daugiau žmonių iš kitų šalių, neabejingų jų likimui. Žinau, kad ši žinia bus paskelbta per vietinį El Gounos radiją”, – kasdien rašė D.Braziulytė interneto svetainėje „Lietuviai Egipte”.

Aukojo draugai ir pažįstami

Per porą dienų į lietuvės pagalbos šauksmą atsiliepė 42 žmonės.

„Surinkome 4670 litų (10 871 Egipto svarą). Iš jų atskaičiavus banko mokestį už pinigų išgryninimą žirgams liko apie 10 653,58 Egipto svaro (lito ir svaro santykis svyruoja kasdien).

3000 Egipto svarų iš surinktų lėšų buvo išleista veterinarijos gydytojui ir visiems būtiniems medikamentams.

Beje, gydytojas Markus, senas mano pažįstamas (padėjęs pargabenti Kapučiną į Lietuvą ir prižiūrintis mano šuniukus Hurgadoje), mums padarė nemažą nuolaidą.

Už šiuos pinigus buvo nupirkta pirmosios pagalbos vaistų.

Veterinarijos gydytojas lankys žirgus keturias dienas iš eilės, suleis kursą injekcijų, prižiūrės virškinimą (po ilgo badavimo labai svarbu, kad žirgų žarnynas imtų normaliai funkcionuoti).

Vienas žirgas turi akies uždegimą, tačiau tai pagydoma, jau nupirkta tepalo.

Pasak Markaus, žirgų gyvybei pavojus negresia. Po gydymo jie turėtų greitai imti taisytis. 

Viena kumelė, kuri nuolat linguodavo galva ir visiškai neprisileido žmonių, gavusi pašaro ir vaistų jau elgiasi ramiai ir net leidosi paglostoma.

O dabar laikykitės! Veterinarijos gydytojas pranešė, kad iš septynių žirgų šešios yra kumelės, vienas – eržilas. Ir visos šešios kumelingos! Taigi gelbėjame ne septynis, o trylika žirgų!

Viena kritusių kumelių taip pat buvo kumelinga ir žuvo dėl pašaro trūkumo bei kraujo užkrėtimo.

Įsivaizduojate, koks stresas buvo šioms kumelėms nešioti vaisių ir badauti iki išsekimo”, – tokias ataskaitas skelbė kaunietė.

Slavės rūpinosi, lietuvės keikė

Tačiau apie pagalbą gyvūnams nuolat pranešinėjusi D.Braziulytė sulaukė itin bjaurios Egipte esančių tautiečių reakcijos.

Anot kaunietės, žirgus nuolat lanko tik savanorės rusės.

„Neduodu ramybės Hurgadoje gyvenantiems lietuviams, bendraujantiems svetainėje „Lietuviai Egipte”. Bet sulaukiau ypatingo jų dėmesio – buvau išdėta į šuns dienas už ramybės drumstimą ir pakartotinius prašymus padėti.

Lietuvės priminė man beglobius vaikus, badaujančius žmones Somalyje, netinkamai laikomus kupranugarius ir kitas pasaulio nelaimes ir klausė, kodėl nesiimu gelbėti šių būtybių.

Mano nuomone, tai labai liūdna – jauni žmonės, daugiausia už arabų ištekėjusios moterys, gyvenančios keli kilometrai nuo žirgyno, leidžia laiką tuštiems plepalams prie kompiuterio ir neranda galimybės nupirkti žirgams morkų ar pavedžioti po aptvarą.

O su Egiptu niekaip nesusiję žmonės randa laiko, noro ir galimybių padėti gyvūnams, esantiems už 4000 kilometrų. Bet bala jų nematė: šunys loja, o karavanas eina”, – dėstė žirgų gelbėtoja.

Tačiau kaunietė priminė, kad tos ją dabar keikiančios lietuvės gali atsibosti arabams vyrams ir tuomet moterims, ko gero, reikės kreiptis į Lietuvą pagalbos atgaunant vaikus. Bet tada dalis žmonių taip pat abejingai reaguos į jų šauksmą.

Įtaria arabišką „šakar-makar”

D.Braziulytė nuolat sekė, kas vyksta žirgyne Egipte, ir žirgų gelbėjimo eigą pranešinėjo į akciją įsitraukusiems žmonėms.

Lietuvė kasdien rašė dienoraštį-ataskaitą su smulkiausiomis detalėmis, kad kuo daugiau žmonių galėtų patikrinti, ar nėra sukčiaujama.

„Pasakysiu, kas mane labai nuliūdino ir sukėlė nerimo: interneto svetainėse pasirodė keletas filmukų ir fotoreportažų apie žirgų gelbėjimo operaciją. Pasižiūrėjusi apsidžiaugiau: pasirodė informacija, kad žirgai perkelti į gyvūnų reabilitacijos centrą.

Paklausiau rekvizitų, kur galėtume pervesti surinktas lėšas, skirtas tolesnei žirgų reabilitacijai. Rekvizitus gavau labai greitai, apie pinigų pervedimą organizacijos atstovai jau teiravosi.

Tačiau realybė tokia, kad niekas niekur tų žirgų neperkėlė ir nieko dėl jų nepadarė.

Gavau juokingą atsakymą, kad centro vadovas pavedė savo veterinarams apžiūrėti žirgus, bet jie kažkaip nesusitarė tarpusavyje, todėl neapsilankė.

Rehab svetainėje įdėtos mūsų globojamų žirgų fotografijos. Jos pateiktos taip, tarsi gyvūnai jau yra prieglaudoje.

Imu baimintis, kad tai įprastas arabiškas „šakar-makar”.

Mano pagalbininkai apklausė sargus. Jie patvirtino, kad organizacijos atstovai kelis kartus lankėsi arklidėse, pakalbėjo prieš kamerą ir išnyko.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gyvūnų kančia kam nors gali būti lengvo pasipelnymo šaltinis”, – pasakojo D.Braziulytė.

Padėtis – jau linksmesnė

Lietuvė kitą savaitę ketina vykti į savo namus Egipte ir dar nepanaudotą paramą perduos žirgų prižiūrėtojams. Gyvūnų gelbėjimo akcijoje dalyvauja daugiau kaip pusšimtis žmonių, daugiausia kaunietės draugai ir pažįstami.

„Dabar situacija gerokai linksmesnė. Įvairių tautybių savanoriai kasdien šeria žirgus.

Šeimininkas iki šiol neatsirado, bet neabejoju, kad prisistatys, kai žirgų šeriai ims blizgėti.

O tie, kurie prisidėjo prie žirgų gelbėjimo ne šnekomis, o realia pagalba, tos patirties niekada neužmirš”, – vakar „Lietuvos rytui” sakė D.Braziulytė.

Jūratė Kuzmickaitė
„Kauno diena“, 2009 m. spalio 10 d., Nr. 234 (18892)

Evaldo Butkevičiaus nuotr.

„Deivės pasaulyje nėra vietos tamsai”

„Tik neklauskite manęs, kaip kepti kotletus, – perspėjo Dalia Braziulytė. – Geišos, mūzos galima klausti, kokiais aromatais iškvėpinti namus, bet ne kaip konservuoti agurkus.“

Ragana – vadinasi, reginti

Kas ji, ta rafinuota išpuoselėta moteris, kuri vaikščioja pasiramsčiuodama lazdele, bet užburia tokia stiprybe, tokiu pasitikėjimu savimi ir žavesiu, kad kiekvienas jos orbitoje atsidūręs vyras neišvengiamai pasitemps, o moteris suklus? Ji turi kažką raganiško. Tikrai. Ir D.Braziulytė to neneigia. „Ragana – nuo žodžio „regėti“, – sako ji.

Ši moteris valdingam, demonstruojančiam galią, verslo imperiją sukūrusiam vyrui gali akinančiai nusišypsoti: „Tu –  Dzeusas. Orientuotas į tikslą. Šalinantis iš kelio konkurentus. Nepakenčiantis kritikos. Trokštantis atsidavusios žmonos, vaikų, meilužių, pageidautina viso haremo.“ Ir tai greičiausiai bus labai taiklus šūvis.

O pramogų pasaulio prodiuseriui ji galbūt pasakys: „Tu – Hermis. Keliautojas, „makaronų kabintojas“, mokantis daug ir įtikinamai kalbėti, besisukantis ten, kur šviesos ir šurmulys, mėgstantis įspūdžius, nuotykius, dėmesį.“

Pagal išsilavinimą diplomuota psichologė D.Braziulytė, be daugybės dalykų, kuriais domisi, studijuoja ir senovės graikų archetipų mokslą.

Atpažinti savo prigimtį

„Trys archetipai apibrėžia savarankišką, nepriklausomą moterį, – kalba D.Braziulytė. – Tai – Atėnė, Artemidė ir Hestija. Jei moters psichikoje dominuoja Atėnė ir Artemidė, ji vargu ar ištekės. O jei ištekės, niekada nebus laiminga vien kurstydama šeimos židinį. Hestija gali jį kurstyti, bet nebus laiminga negalėdama gyventi jai reikšmingo vidinio gyvenimo – šiam archetipui reikia tylos, ramybės ir erdvės sau.“

Atėnė, Artemidė ir Hestija - trys moters savarankiškumą ir nepriklausomybę simbolizuojančios deivės, sako Dalia, yra karjeros moterų, vienuolių, moterų mokslininkių, šiuolaikinių amazonių archetipai.

O jei esi Demetros, Heros, Persefonės  atitikmuo, tau lemta būti gera žmona ir motina. Bet didelės karjeros darbe nepadarysi.

Jeigu įkūniji Afroditės savybes, esi  moteris Mūza – meniška, nekasdieniška, pati besirenkanti, su kuo bendrauti ir ką mylėti. Greičiausiai tavo gyvenimas nebus pilkas – jame netruks aistrų ir dramų.

Nuo Dzeuso iki Dionizo

„Vyrų archetipai irgi nusako požiūrį į šeimą, laisvę, karjerą, santykius su žmonėmis, – kalba D.Braziulytė. – Dzeusas, Poseidonas ir Hadas – tai dievai-tėvai, simbolizuojatys vyrus-vadovus. Savo sferoje – versle, politikoje, mene – jie siekia valdžios, autoriteto, pavaldinių paklusnumo. Namuose jų turi laukti moterys, vaikai ir šilta vakarienė. O už namų ribų, pageidautina,  – meilužė.“

„Dievai-sūnūs Apolonas, Hermis, Arėjas, – tęsia Dalia, – simbolizuoja vyrus, kurių prigimtis liepia būti kariais, keliautojais, sportininkais, šokėjais, vadybininkais, prodiuseriais.“

Vyrai, kurių archetipas yra mitologinis Hefaistas, turi auksines rankas. Jie meilę savo moteriai įrodinėja darbais, bet nemoka grakščiai kalbėti. Jų dažnai tyko priklausomybės nuo svaigalų pavojus. Iš dalies todėl, kad mūsų visuomenėje hefaistai nuvertinami.

„O Dionizas, – sako D.Braziulytė, – buvo Dzeuso mylimas, bet žmonių dažnai nemėgtas sūnus. Tai labai charizmatiška asmenybė. Ir kartu paslaptinga, neprognozuojama. Dionizo archetipui priklauso daug šou žvaigždžių.“

Viena iš nepriklausomųjų

„Jei žmogus gyvena savo archetipe, nesiekdamas perlaužti savo prigimties, jis būna laimingas. Bet jei bando įsprausti save į rėmus, prieštaraujančius jo prigimčiai, prasideda dramos“, – kalba Dalia.

Ji sako, kad žmogus privalo gerai  įsisąmoninti, kas yra jo sfera. Nes būti laimingam šeimoje ir naudotis nežabota laisve – neįmanoma. Arba norėti pavyzdingai kurstyti namų židinį ir stebinti savo profesiniais pasiekimais. Bandant suderinti nesuderinamus dalykus, žmogus gali išsiderinti, palūžti, susirgti.

Paklausta, kokia jos archetipinė deivė, ji nusijuokia: viena iš tų, nepriklausomųjų. Ar tai reiškia, kad jai svetimas namų šeimininkės amplua? „Tai tikrai ne man“, – sutinka D.Braziulytė.

O kaipgi jos vyras, gražuolis egiptietis? Lietuvos žiniasklaidoje buvo pranešimų, kad lietuvė psichologė D.Braziulytė apsistojo Egipte ir ištekėjo už vietinio arabo. Jis už ją jaunesnis, išvaizdus, protingas, išsilavinęs, o savo žmoną, kurios pavardė dabar jau D.Braziulytė-El Amary, egiptietis nešiojąs ant rankų.

Egiptui leidžia pailsėti

Kodėl D.Braziulytė-El Amary Lietuvoje, o ne viloje Hurgadoje?

„Manyje dominuoja amazoniškos deivės, – plačiai nusišypso Dalia. – Egiptas mane ir traukia, ir stumia. Labai smagu ten nuvažiuoti ir pabūti tikra moterimi – mylima, dievinama. Bet neįsivaizduoju savęs laimingos be mano darbo, be mano veiklos. Tai neatsiejama mano gyvenimo dalis. Todėl kartais Egiptas nuo manęs pailsi.“

D.Braziulytė kalba apie tai, kad viskas gyvenime turi savo kainą. „Jei tavo vertybė yra laisvė, neišvengiamai turi kažką dėl jos aukoti. Ši auka bus šeimos idilė, santykiai su kitu žmogumi, namų šiluma“, – sako ji.

„Galėčiau pasakyti taip: iš visų gyvenimo vyrų aš renkuosi save“, – nusijuokia D.Braziulytė.

Iš Egipto į Kauną Dalia parsivežė giluminio nardymo meistrės sertifikatą ir kalaitę Kapučino. „Grynaveislę Egipto kiemsargę“, – šyptelėja psichologė.

Kančia – didžioji mokytoja

D.Braziulytė įsitikinusi, kad faktorius, labiausiai žadinantis sielą, yra kančia. Tik patyrus kančią, dvasinį skausmą, įsijungia žmogaus sielos raumuo.

„Mano ekstravagancijos paslaptis yra „trečia koja“, – parodo Dalia į lazdelę, kuria ramsčiuodamasi ji vaikšto.

„Kai kūnas yra ne toks, kokio norėtum, savo gyvenimą turi kažkaip pritaikyti prie jo, – kalba ji. – Niekada nereikia įsijausti į aukos vaidmenį, nors visi žinome, kad šis pasaulis ne rojus, ne Jamaika. Tai gana žiauri vieta.“

Nuo kūdikystės kaulų liga serganti Dalia patyrė dešimt operacijų. Sunkiausia buvo ta, kurią ji ištvėrė ant operacinės stalo po avarijos. Kaip tik tada D.Braziulytė suvokė, kokia didelė gali būti dvasios jėga.

Jos kaulai nenorėjo suaugti, ir medikai rengėsi dar vienai operacijai. Dalia pasitelkė visas savo žinias, visas dvasios praktikas, ir po savaitės gydytojai konstatavo: „Stebuklas. Jūsų kaulai gyja žaibiškai.“

Sukūrė tinklalapį

Vizualizacija, meditacija, reiki, aromaterapija, aurasoma – tai metodai, padėję pasveikti D.Braziulytei. Ar ji, psichologė su Vilniaus universiteto diplomu, rimtai tiki tais spalvotais buteliukais, kvapais, rytietiškais energiniais pratimais?

„Žinoma, tikiu, – nusišypso Dalia. – Kaip galėčiau atmesti tai, kas turi senas ir gilias šaknis, tradiciją ir, kaip pati įsitikinau, poveikį?“

„Psichologijoje turiu uoslę naujiems dalykams, – kalba ji. – 1994-aisiais sau atradau reiki, paskui – aurasomą, aromaterapiją. Pradėjau gilintis į Berto Helingerio sisteminę šeimos psichoterapiją. Visos šios naujienos pasklido po Lietuvą ir Baltijos šalis.“

„Neseniai startavo mūsų tinklapis „deivespasaulis.lt“, – sako Dalia. – Jame viską paaiškinau.“

Atsivertus šį tinklalapį po kerinčiai gražiu Sigutės Ach paveikslėliu glūdi D.Braziulytės žodžiai apie save: „Apibūdinčiau save kaip Moterį, Skorpionę, Psichologę, Keliautoją, Nardytoją ir Ekstravagantišką Gyvenimo Mylėtoją.“

Gyventi, o ne vegetuoti

Ką reiškia – ekstravagantiška gyvenimo mylėtoja?

Tai reiškia, sako Dalia, kad tu labai aiškiai suvoki, jog baisu yra nugyventi gyvenimą kaip daržovei – nuo lovos iki šaldytuvo ir nuo darbo iki namų. Be  krypties, vektoriaus, keliant sau vienintelį tikslą, kaip prastumti dieną. „Gyvenimas per trumpas, kad rašytum juodraštį“, – kalba ji.

„Gražus vidinis pasaulis kainuoja daugiau nei tobulas kūnas, – sako D.Braziulytė. – Jei žmogus neinvestuoja į savo vidų, nesistengia suvokti, kas ir dėl ko jis yra šiame pasaulyje, jis tampa apsėstas išorinio grožio idėjos. Bet tai reiškia, kad jis negerbia gyvenimo.“

„Mūsų visuomenė paklaikusi dėl išorinio grožio, – kalba psichologė. – Dabar – aukso amžius plastikos chirurgams. Bet jei moteris neišgyvena raukšlių, žylančių plaukų ir vystančio kūno stadijos, jei nenori su ja susitaikyti, ji uždaro savo sielą stikliniame karste.“

Violetiniai spąstai

„Neseniai išėjau pasivaikščioti po miestą, – pasakoja Dalia. – Nuėjau į parduotuvę. Violetinė. Ant bangos – vis dar violetinė spalva.“ Ką tai sako jai, spalvų terapijos aurasomos specialistei?

„Intensyvi violetinė yra septintosios čakros spalva, – kalba D.Braziulytė. – Tai dvasingumas, ryšys su Visata, gydymas, filosofija, dvasinė praktika. Bet kai žmogus nenaudoja savo dvasingumo pagal paskirtį, užblokuota violetinė įgyja kitą reikšmę. Tai – priklausomybės, depresija, krizės, suicidinės nuotaikos, galvos skausmai, nemiga, nuobodulys. Gyvenimas tarsi vyksta, bet tu jame neįžvelgi nieko gero.“

„Violetinę spalvą aš siečiau su vampyrų mada, – kalba psichologė. – Pastebėjote, kad vampyras pas mus jau tapo teigiamu herojumi? Apie geruosius vampyrus kuriami romanai ir filmai. Vampyras simbolizuoja požeminį pasaulį. Sakyčiau, mūsų dvasios pasaulį, kuris, nors ir tokiais nebrandžiais simboliais, šaukiasi dėmesio.“ 

Darius Sėlenis
„Kauno diena“, 2012 m. kovo 17 d.

Savo vilą Egipte kaunietė pavadino „Šacherezada“

Ištekėjusi už Egipto. Taip apie save juokauja diplomuota psichologė, aura-somos ir reiki specialistė Dalia Braziulytė-El Amary. Kadaise iš faraonų šalies atsivežusi laukinį šunį, dabar ji kovoja dėl ten merdinčių arklių, o netrukus oficialiai atidarys energine šventykla vadinamą apie 1000 kv. m vilą „Šacherezada“.

Šalis nokautavo kvapais

Egiptas ją nokautavo iškart. Kvapais, pasklidusiais vos prasidarius lėktuvo durims.

Prieš aštuonerius metus į Hurgadą atskridusi Dalia akimirksniu pajuto ją užbūrusią gamą kvapų: arabiškų smilkalų, Nubijos sandalmedžio, kupranugarių šlapimo, saldžių šiukšlių, augalų, vėjo, dykumos dulkių...

„Tai buvo meilė iš pirmo kvapo, kuri tęsiasi ir, matyt, tęsis amžinai, – nusišypso Carlo Gustavo Jungo archetipine psichologija, taip pat kultūromis, civilizacijomis, papročiais besidominti Dalia. – Po pirmo įkvėpimo man pakirto kojas, ir Egiptas mane iškart paėmė.“

Nuo to karto D.Braziulytė-El Amary šioje šalyje buvo jau keliasdešimt kartų: ten ji skrenda po keturis penkis kartus per metus.

Tą pirmą kartą Dalia paniro ne tik į Egipto kvapus, emocijas, bet ir į jūrą.

„Pas mane žodžio „palauk” nėra, – nusijuokia jau daug metų tik su lazda vaikštanti stipri moteris. – Tąsyk patekau į laivą, kuriame buvo du arabai instruktoriai ir apsirūkę anglai. Po trumpo instruktažo jie mane po vandeniu pakišo ne penkis, bet penkiolika metrų, ne penkiolikai minučių, bet valandai. Tai, kad jie nesilaikė nardymo taisyklių, sužinojau vėliau.“

Ten, kur turistai nebuvo

„Hurgada labai patogi strategiškai. Arabijos dykuma, čia pat – šiaurė, Kairas, Aleksandrija prie Libijos sienos, į pietus, Sudano pusės link – Luksoras, vakarų Libijos dykuma. Ir daugybė šventyklų... – Dalia pasakoja vaizdžiai, vilki mėgstamiausios mėlynos spalvos drabužiais, apsistačiusi aura-somai skirtais įvairiausių spalvų bei atspalvių buteliukais, degančiomis žvakėmis ir arabiškais smilkalais. – Pajaučiu, kad mane kviečia dykuma ar šventyklos, ir keliauju per faraonų arba beduinų Egiptą.“

Ne, tai nėra tuščias laikas ar tikslas pasidėti kryžiuką, kaip, pavyzdžiui, kai kurie besilankantieji prie Didžiosios kinų sienos per ausinukus klausosi vakarietiško hiphopo arba popmuzikos.

Dalia renkasi archeologinius takus, vietas, kur aptikta daug artefaktų. Ji susidarydavo maršrutą ir pralįsdavo tarsi pro rakto skylutę, nes patekdavo į dar kasinėjamas šventyklas, kur nebuvo kėlę kojos turistai.

„Skrendant lėktuvu virš Raudonosios jūros prie Afrikos krantų, mane tarsi kažkas patraukia už virvutės. Žvelgiu į Nilo deltą – derlingiausią Egipto vietą, Aleksandriją, kanjonus ir bene seniausius pasaulyje irstančius Raudonosios jūros kalnus. Ši šalis man atrodo kaip miegantis driežas“, – svajingai kalba D.Braziulytė-El Amary.

Vyrai ateina ir išeina

Lietuvė už Egipto ištekėjo ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme: 2007 m. jos vyru tapo egiptietis. Moteris nedetalizuoja, bet neslepia – ji jau išsiskyrusi.

„Vyrai ateina į gyvenimą ir išeina. Bet Egiptas lieka, – filosofiškai ironizuoja Dalia ir pastebi, kad ši šalis – kaip skaistykla, klastinga ir į paviršių iškelia visus žmogaus troškimus, emocijas, aistras. – Mane kolegos ten vadina Zilzal – žemės drebėjimu ir uraganu vienoje vietoje. Ten atsiveria mano šešėlinė pusė, įsijungia kovinė energija ir kartais siautėju it drakonas. Beje, tai padeda suvaldyti viloje dirbančius meistrus ir gelbsti nuo jų sukčiavimo.“

Po Skorpiono ženklu gimusi moteris pastebi, kad Egiptas – po Skorpiono ir Jaučio ašimi. Ten nebijoma aistrų, kūniškų dalykų, todėl dažni apsikabinimai, kontaktai, ne tik draugiški rankų prisilietimai.

„Sukūriau Egipto dievų ir deivių psichologinę klasifikacijos sistemą, kurią pritaikau žmonėms, – teigia egiptologiją studijuoti svajojanti moteris ir sau priskirianti meilės, kūrybos, džiaugsmo, svaigulio, linksmybės, muzikos, šokio globėjos Hatoros psichologiją. Deivės tarnaite pasivadinusi D.Braziulytė-El Amary savo svetainę pavadino “deivespasaulis.lt„. – Egipto mitologija sudėtinga, kilusi iš Afrikos senųjų religijų, kur dievai turi šešėlinę pusę ir yra pusiau gyvūnai.“

Pažintis su tarakonais

Jau po pirmosios kelionės į Egiptą Dalia panoro šioje šalyje turėti būstą.

„Sunkiai adaptuodavausi, o pirmosiomis naktimis sapnuodavau kitų žmonių sapnus, – iš pradžių moteris nesuprasdavo, kodėl net ir prabangiuose, išblizgintuose viešbučiuose būdavo sunku užmigti. – Juk energiškai tų kambarių neišvalydavo, o žmonės atvažiuodavo atsipalaiduoti nuo streso, išgyvenimų, todėl likdavo daug energinių šiukšlių.“

Gyventi bute tarp vietinių reikia labai stiprių nervų. Nors ir būsi tvarkingas, jų rajonuose, jei kažkas bus apsileidęs, plis tarakonai. D.Braziulytė-El Amary juokiasi: ji turėjo „laimės“ susipažinti su keliomis šių gyvių rūšimis.

„Vieni jų yra dideli, maždaug aštuonių centimetrų ilgio. Kai jie bėga, girdisi traškus trepsėjimas, o užspeisti į kampą išskleidžia sparnus ir skrenda. Baisu, – susiraukia Dalia. – Kiti mažesni, bet taip pat bjaurūs ir sunkiai išnaikinami.“

Dauguma egiptiečių – netvarkingi, šiukšles meta pro langus ar palieka laiptinėje. Pusę dienos jie dažniausiai miega, o patys aktyviausi būna vėlai vakare iki vidurnakčio ir dar ilgiau. Visur daug triukšmo: žaidžia vaikai, garsiai klausomasi muzikos, jei įjungtas televizorius – tai visu garsu.

Aš turėjau fermą Afrikoje

„Kartą iš trečio aukšto terasos išvydau besileidžiančią saulę virš Arabijos dykumos, – Dalia šypsosi, tarsi iš naujo išgyventų tą akimirką. – Tai įvyko apie du kilometrus nuo Hurgados centro, prabangiame rajone. Ten naujos vilos buvo dar tik statomos. Ir tuomet supratau, kad noriu gyventi tik čia. Jei ne čia – niekur kitur!“

Sakoma, kad dievai žmogų grūdina norų išsipildymu, nes po to reikia nešti savo minčių ir troškimų naštą.

„Aš turėjau fermą Afrikoje, – nusijuokia Dalia, pakartojusi Karen Blixen romano „Iš Afrikos” pradžią. – Kada nors galėsiu sakyti, kad turėjau vilą Afrikoje...“

Dabar ją oro uoste visuomet pasitinka pirmasis nardymo instruktorius Rajabas al Azabas, kuris nardyti jau negali, bet dirba Dalios asmens sargybiniu ir vairuotoju. Ir jie važiuoja į Mubarek 7 rajoną, kur už 300 metrų nuo jūros yra vila „Šacherezada“.

„Vilos – klasikinio arabų stiliaus, – kiekvieną nuo 2007 m. pradėto statyti ir pagaliau beveik baigto būsto-šventyklos projekto dalelę Dalia nešiojasi su savimi dieną naktį. – Aš kuriu energiją, spalvas, interjerą, ieškojau paveikslų, šviestuvų, baldų.“

Pamatyti baldai pakerėjo

Prakalbus apie baldus, Dalia dar labiau nušvinta.

„Visi egiptiečiai sakė, kad pigiausi ir geriausi baldai – Dumjate, – dalijasi patirtimi moteris.

Nuvykus į šį miestą atrodė, kad visi jo gyventojai nieko kito neveikia, tik dieną naktį gamina baldus. Lauke buvo jau tamsu. Šeimos fabrike krovininiu liftu pakilusi į penktą aukštą ir, užsidegus šviesoms, išvydusi baldus, Dalia apstulbusi net pritūpė.

„Dumjate gaminami baldai mane pakerėjo, – D.Braziulytė-El Amary neslėpė susižavėjimo baldais, kurie gali būti perduodami iš kartos į kartą. – Ištraukę stalčių trys vyrai ant jo net pašokinėjo.“

Po ilgų paieškų Kaire ji rado fabrikėlį, kuriame gaminami šviestuvai, sukurti pagal XIII–XIV a. arabų stilių. Fabrikėlyje Dalia praleido 20 valandų: gėrė arbatą, piešė eskizus ir užsakė 108 šviestuvus, nuo mažų iki 7 metrų ilgio, pakabinamus per tris aukštus. Šviestuvai po dviejų mėnesių atkeliavo į „Šacherezadą“.

Geltona – prabangus gyvenimas

Kodėl būstą, kurį tituluoja dvasine, energine šventove, pavadino „1000 ir 1 nakties“ herojės vardu?

„Šacherezada – ne tik arabų folkloro personažas, bet ir psichologės-psichoterapeutės archetipas. Kasnakt jos sekamos pasakos – tarsi Eriko Eriksono hipnozė, – aiškina diplomuota psichologė. – Karalius Šachrajaras, nužudęs žmoną dėl neištikimybės, žudydavo ir kitas moteris. Šacherezada buvo išsilavinusi vizirio dukra, kuri sugebėjo pasakoti taip, kad vienoje istorijoje prasidėdavo kita, toje – dar viena ir vienu metu tarsi atsidarydavo septyni langai. Tuomet susilpnėja žmogaus ego kontrolė, įvyksta tarsi kompiuterio perkrovimas, įsijungia vertybės ir sveikas protas...“ 

Trijų aukštų, keturis po pusantro šimto kvadratinių metrų ploto butus su vos vos kvepiančiomis sienomis ir apie 300 kvadratinių metrų terasa-seminarų sale savąją vilą Dalia vadina šventykla. Tai vieta, kaip „1000 ir 1 nakties“ istorijoje, kur žmogus galėtų nusimesti kaukes, vidinius šarvus, pailsėtų energiškai nuo turistinio bruzdesio ir darbų.

„Geltonai nudažyta „Šacherezada” su baltu gipso lydinių dekoru aura-somos spalvų kalba reiškia gyvenimo prabangą. To esmė – turi žinoti tikslus ir atkakliai jų siekti svajones paverčiant realybe“, – pasak Dalios, kiekvienas kambarys turi atskirą mitologiją, spalvas.

Bus kruopščiai priderinti ne tik baldai, šviestuvai, bet ir interjero detalės, patalynė ir rankšluosčių spalva.

Arabas net apsiverkė

Greta namo – mėlynas 15 metrų ilgio, 5 metrų pločio ir 2 metrų gylio baseinas, išklotas mandalų rašto mėlynomis plytelėmis, kurios atitinka arkangelo Mykolo archetipą. Ši spalva sukuria ramybės ir saugumo jausmą, atpalaiduoja, padeda numesti iliuzijų tinklą, realizuoti save ir pagalvoti apie gyvenimo prasmę.

Dar šį mėnesį D.Braziulytė-El Amary nuveš paveikslus – deivių reprodukcijas, prižiūrės, kaip bus sodinamas Hesperidžių sodas – apelsinmedžiai, citrinmedžiai, mandarinmedžiai, taip pat bananų, eukaliptų, granatų, figų medžiai ir spalvingai žydintys krūmai.

Dar septynios palmės augs kitoje pusėje: tai septinto mėnesio septintą dieną gimusio Apolono, kultūros, šviesos ir muzikos globėjo, augalas bei skaičius.

„Kai kurie draugai, kaimynai, jau spėję čia apsilankyti, aikčiojo, viešbučio savininkas arabas net apsiverkė, greta gyvenančio britų konsulo žmona sakė, kad jos vyras visą savaitę tik ir kalbėjo apie deives ir šviestuvus, – juokiasi Dalia. – Nors kitiems pastebimai subjurdavo nuotaika. Žmones tai veikė skirtingai.“

Draugauja su laukiniais šunimis

Kas vyko viloje per neseniai pasaulį drebinusį Egipto perversmą? Dalia ten išskubėjo pirmuoju lėktuvu, kai buvo leidžiama vėl skristi į tą šalį.

Namus ištikimai saugojo Chalifas ir jo sūnus Mohamedas, kurie nepabėgo namo ir miegojo, pasidėję pagalius prie lovos, saugodami, kad marodieriai neapiplėštų vilos.

Dabar vilą sergėti jiems padeda Dalios iš Arabijos dykumos paimti laukinių šunų palikuoniai – Nilas ir Mira.

Lyg pajutusi, kad kalbama apie šunis, galvą pakėlė greta gulėjusi keturmetė Kapučina. Grynaveislė, laukinė Arabijos dykumų kiemsargė. Ją priglaudė lietuvė, nors apgailestavo, kai laukiniai šunys sudraskė dar vieną kalytę.

Gavusi daug oficialių leidimų kantri moteris Kapučiną atsivežė į Kauną: kalytė, kurią dresavo profesionali dresuotoja, labai myli žmones, tačiau puola kitus šunis ir vos nesudraskė D.Braziulytės-El Amary taksų.

„Nuvykusi į Egiptą dykumos pakraštyje visada pradedu šaukti šunis, – arabai, pasak kaunietės, pasenusius šunis galintys užmušti pagaliais, stebisi, kai prie baltosios moters susirenka laukinių šunų gaujos. – Iš pradžių jie nori būti paglostomi, o tik po to – šeriami.“

Padės išsekusiems arkliams

Gyvūnus Dalia labai myli. Ypač – šunis ir arklius. Todėl šią tvirtą, bet jautrią moterį sujaudino žinia, kad Hurgadoje iš bado miršta arabiški ristūnai.

Vieną turtingą egiptietį kaltina finansinėmis machinacijomis, todėl jis apleido žirgyną, kuriame buvo 10 arklių.

„Jie išsekę, žaizdoti, – pasak Dalios, per Naujuosius metus du nugaišo. – Vieną pavyko parduoti, tačiau lėšų pamaitinti, girdyti trūksta. Kelios rusės juos kartais pamaitina, pagirdo, bet arkliai išsekę, pikti, žmonių beveik neprisileidžia.“

Dalia su draugais išsekusiems arkliams gydyti surinko apie 1000 eurų. Jau trejus metus arabų kalbos besimokanti ir svajojanti perskaityti Avicenos raštus ir Ibn Battutos kelionių aprašymus, kaunietė susipažino su įdomiais žmonėmis, pasišventusiais gelbėti gyvūnus.

Daliai įstrigo vieno veterinarijos gydytojo iš Rumunijos interneto svetainėje pacituoti garsaus Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderio Mohando Gandhi žodžiai: „Patys būkime pokyčiu, kurį norime matyti šiame pasaulyje.“

Dalia dažnai kartoja šiuos žodžius ir nekantrauja vykti į Egiptą: gelbėti arklių ir sugrįžti į „Šacherezadą“.

Beje, apie ką buvo pirmoji jos viloje skambėjusi „1000 ir 1“ nakties pasaka?

Dalia susimąsto: „Apie džiną, kuris skrynioje po septyniais užraktais laikė moterį. Ir neatsargų vyrą, kuris ją išleido...“

L. Grinkevičienė
“Ji”, 2007 m., lapkritis, Nr. 45

„Gyvenu tarp dviejų pasaulių”

Aurasomos ir reiki specialistė D. Braziulytės gyvenimas kupinas mistikos, spalvų ir meilės.

Nuo vaikystės sunkia kaulų liga serganti jauna moteris ne tik sugebėjo susigyventi su savo skausmu, bet jau daugiau kaip penkiolika metų padeda pasveikti kitiems. „Niekada nesiskundžiu, tiesiog myliu gyvenimą“, – sako Dalia Braziulytė.

Apie Dalios gyvenimą, paženklintą kančios  ir optimizmo, apie jos likimo nenuspėjamus vingius galima būtų parašyti ištisą romaną. Ko jau ko, bet mistikos ir stebuklų būtų apstu. Tokių žmonių gyvenimas užkrečia begaliniu noru gyventi prasmingiau ir įdomiau.

Kai šįkart susitikome psichologės, aurasomos ir reiki specialistės namuose, moteris tiesiog švytėjo iš laimės. Taip šypsosi tik laimingi žmonės, ir ne tik dėl to, kad ją ne per seniausiai aplankė meilė ir ji sukūrė šeimą – rado antrąją obuolio puselę ir ištekėjo už egiptiečio. Moteris spinduliuoja vidine ramybe, harmonija ir pilnatve, nes atrado savo pašaukimą.

Pasiramsčiuodama lazdele, kurią vadina trečiąja koja, jauna moteris patogiai įsitaiso į fotelį šalia savo spalvotų buteliukų. Ne paprastų, o padedančių prasiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės ir širdies klodus. Tereikia išsirinkti vieną ar kelis, o Dalia jau tada gali skaityti žmogų kaip atverstą knygą. Sunku patikėti, kad aurosomos (spalvų energijos terapijos) pradininkė ir išradėja anglų farmacininkė Vicky Wall buvo akla. Su aurasoma, kurios metodas buvo sukurtas prieš maždaug dvidešimt metų, Dalia susidūrė labai mistiškai.

„Labai seniai vienas mano mokytojų iš Indijos parsivežė mažą buteliuką kvapiosios esencijos. Kai pirmąsyk man keletą lašiukų užlašino per meditacijos pratybas, manyje viskas apsivertė tarsi žaibui trenkus: jausmai, protas, emocijos. Jaučiausi, tarsi būčiau grįžusi prie kažko man artimo ir seniai pažįstamo, ko ieškojau ir ko man trūko visą gyvenimą. Aš verkiau iš laimės. O buvo dar keisčiau, kad  mistiškos asmenybės Sen Žermeno kvintesenciją mokytojui liepė perduoti viena Indijos aiškiaregė. „Ji pasakė, kad mokytojas perduotų buteliuką moteriai iš Rytų.“ Esu europietė, lietuvė ir net neįsivaizdavau, kad tas ilgas kelias į save, mano veikla ir dvasinis tobulėjimas atves... namo, į Rytus.“

Tada, pauosčius lašelį esencijos, prasidėjo naujas moters gyvenimo etapas. Ji atrado ne tik aurasomą, aromaterapiją, kurią studijavo daugiau kaip dešimt metų, bet ir reiki – gydymą universaliąja kosmine energija. Bet tai įvyko gerokai vėliau, kai Dalia jau buvo baigusi universitete medicininės psichologijos specialybę ir dirbo psichiatrijos klinikoje Vilniuje.

Įsimylėjo Egiptą

„Dabar gyvenu tarp dviejų pasaulių – Afrikos ir Europos. Mėnesį ten, mėnesį čia, Lietuvoje, nes žmonės kreipiasi pagalbos ir negaliu atsisakyti jiems padėti“, – sako jauna moteris. Sertifikatai nebetelpa net ant kelių jos namų sienų, o ji jau planuoja vykti į dar vieną ezoterinę mokyklą, į dar vienus tobulinimosi kursus. „Nors reikėtų paremontuoti namą, kuriame  Lietuvoje gyvenu su mama, kai kaskart grįžtu iš Egipto, bet... materialūs dalykai gali palaukti. Yra kur kas svarbesnių – žinių troškimas. Skausmas ir kančia privertė mane pervertinti vertybes. Neradau nė vieno pavyzdžio tarp savo draugų, mokytojų, garsių pasaulio asmenybių, kurie būtų prabudę ir ėmę ieškoti prasmingesnio gyvenimo iš laimės, materialinės gerovės, visko pertekliaus, – sako moteris, kuri sau ir savo ligai metė iššūkį ir įrodė, kad žmogaus vidinės galios, energija daro stebuklus ir yra beribės. Turbūt man reikėjo prieiti liepto galą, kad atrasčiau tai, ką dabar turiu. Pagrindinis dalykas, kuris verčia judėti į priekį, tobulėti dvasiškai, yra kančia, nors mums tai ir nepatinka.“  

Gydytojai žadėjo invalido vežimėlį

Nuo ketverių metukų tapusiai nuolatine ligoninių paciente, Daliai gydytojai nežadėjo nieko gera – gerų geriausiai invalido vežimėlį. „Kaulai dažnai lūždavo, operacijos po operacijų, kiekvienąsyk mokinausi vaikščioti iš naujo. Turbūt ta kančia (ir dabar kiekvienas žingsnis sukelia didžiulį skausmą, bet, jį prisijaukinau), privertė domėtis dvasiniais dalykais. Ne pagal metus buvau suaugusi, nes geriausi mano draugai ligoninės palatoje buvo knygos“, – sako moteris, kenčianti nuo osteoporozės, kaulų išretėjimo, kuris ją lydi nuo mažens. 

Anot Dalios, dabar ji – vienintelė diplomuota aurasomos specialistė Pabaltijo šalyse. Ji mokėsi Anglijoje, Šveicarijoje, Skandinavijoje ir kt. „Nuo penkiolikos susidomėjusi joga ir dvasinėmis praktikomis, kurios grąžino mane į pilnavertį gyvenimą. O dabar padedu  pasveikti ir atrasti gyvenimo džiaugsmą panašaus likimo žmonėms.  

Kai baigiau universitetą, maniau, kad vidinį pasaulį išmano tik psichologai, o visi kiti yra šamanai ir sektantai, bet, pasirodo, aš klydau... Atradus meditaciją, kuri mane pastatė ant kojų, visas ankstesnis mano atrastas pasaulis subyrėjo it kortų namelis. Ir tada, nusivilkusi baltą chalatą, pamiršusi visus psichiatrijos terminus bei man būdingą skepticizmą, pradėjau mokytis nuo nulio.“

Meditacijos „įkaitė“

Tada, kai į Dalios rankas pakliuvo laikraštis su skelbimu, kviečiantis visus besidominčiuosius atvykti į meditacijos seminarą, moteris jau buvo diplomuota psichologė. „Pamenu, labai pasipiktinau, kad kažkokie šarlatanai mėgina klaidinti žmones, tad sėdau į taksi ir nuvažiavau į renginį. Buvau pasirengusi demaskuoti tą sektantų irštvą ir įrodyti, kad geriausiai žmogui, turinčiam psichologinių problemų, gali padėti tik tradicinė medicina. 

Tačiau po keleto minučių, praleistų Ošo meditacijos centre, supratau, kad dar yra kitas pasaulis, padedantis per kvėpavimą, garsus, šokius ir kitas įvairias technikas, nuslopinti stresą ir pajusti vidinę harmoniją. Nė nepajutau, kaip pati pasinėriau į veiklą. Po pirmos dienos meditacijos praktikos aš atsistojau iš invalido vežimėlio ir pradėjau vaikščioti su lazdute, o po kelių savaičių išvykau į Kijevą, kur vyko kitas seminaras. Nuo tada, kai įvyko stebuklas, kai išmokau sukoncentruoti vidinę energiją, padėjusią man įveikti ligą, mečiau darbą ir pasinėriau į dvasinius mokymus. Tai net nėra stebuklas. Tiesiog kiekvienas, išmokęs atpalaiduoti protą ir išlaisvinęs vidinę energiją, gali pajusti didžiulį energijos pliūpsnį. Žmogus yra kur kas daugiau nei fizinis kūnas. Kai čakromis energija ima laisvai tekėti, fizinis kūnas ima geriau funkcionuoti, gaminasi daugiau laimės  hormonų endorfinų, kurie skatina gijimo procesus, harmonizuoja visą kūną. Tos dvasinės praktikos ir noras pažinti  žmogaus galimybių ribas, atvedė mane iki aurasomos, aromaterapijos ir reiki. Praktikuodama įviairas technikas greičiau po kiekvieno kaulų lūžio atgaudavau jėgas. Gydytojai stebėdavosi, kad mano kaulai taip greitai ir lengvai gyja.“

Dar vienas likimo egzaminas

Atradusi naują gyvenimą Dalia nė neįtarė, kad likimas jai ruošia naują išbandymą. „Tik daug vėliau supratau, kad avarija, per kurią lūžo šlaunikaulis ir patyriau vieną sunkiausių iš dešimties rimtų operacijų, man bus tarsi egzaminas. Baisiausia buvo tai, kad manęs narkozė neveikė ir jaučiau, kai gydytojai gręžė mano kaulus, pjaustė, siuvo. Viso to neturėjau justi, bet per ilgus metus meditacijos buvau taip ištreniravusi sąmonę, jog vaistai nepajėgę jos „išjungti“. Girdėjau kiekvieną gydytojų žodį, skausmą, po kurio beliko arba pasiduoti ir išeiti anapilin, arba pabusti. Pamenu, gulėdama ant operacinės stalo, jaučiau begalinį šaltį ir vienatvę, todėl nenorėjau likti TEN. Aš grįžau. O gal tiesiog likimas neskubėjo nukirpti gyvybės siūlo, nes norėjo, kad gyvenčiau. Tada gydytojai apsakė, kad įvyko stebuklas.“.

Nors Dalia jau buvo pajutusi šaltą mirties prisilietimą, o po operacijos kaulai negijo, šįkart moteris vėl  rado jėgų kovoti su liga. Pasitelkusi visas dvasines praktikas, Dalia vėl atsistojo ant kojų. Nuo to laiko moteris dar sykį įsitikino, kad tai, ką ji daro, kuo užsiima, yra prasminga ir jos žinios gali padėti kitiems. Galbūt man padėjo tai, kad esu maksimalistė ir nežinau žodžio „palauk“, nes pernelyg daug laiko pragulėjau ant patalo ir skubu gyventi, atsiimti su kaupu tai, kas prarasta. Mėgaujuosi kiekviena akimirka ir man tai suteikia begalinės energijos. Kartais net pamirštu kojų skausmą. Kai susidūriau su mirtimi akis į akį, pajutau jos amžinybės lyžtelėjimą, net pamačiau savo ateitį, pasakiau sau: „gyvensiu ne tiek, kiek gydytojai man išrašys, o tiek, kiek pati norėsiu. Geriau nežinoti, kieki iš tiesų tau skirta gyventi, nes nežinojimas yra tarsi dieviška užuojauta. Jei kiekvienas žinotų, kas jo laukia ir skaičiuotų jam skirtas minutes, valandas, dienas, gyvenimas būtų apnuodytas tuo laukimu.“

Įsimylėjo Egiptą

Kupina meilės gyvenimui Dalia dirbo daug ir įtemptai, ėjo per negaliu ir mėgavosi gyvenimu nepaisant negalios ir fizinio skausmo, prie kurio, sako, tiesiog pripratusi. „Pamenu, po paskutinės operacijos, kad atgaučiau jėgas, draugė pakvietė vykti drauge į kelionę. Rytai, Egiptas – civilizacijos lopšys, mane visada masino, bet net nedrįsau apie tai nė svajoti. Keliauti su lazdele prie piramidžių atrodė neįmanoma, bet... galiausiai supratau, kad tas ribas, užkardas mes kiekvienas susikuriame patys. O jei susikuriame, patys galime jas ir sugriauti.“

Prieš dvejus metus Dalia pirmąsyk atsidūrė Afrikoje, Egipte. „Vos išlipus iš lėktuvo ir pajutus svaiginantį karštį, sumišusį su kupranugarių išmatomis, tepalų  smogu ir dulkėmis likau pakerėta. Egiptas – tarsi testas, ką tu pamatysi ir pajusi. Viduje pajutau, kad grįžau namo. Vieni Egiptu nusivilia, kiti iki pamišimo iš laimės apsvaigsta, bet abejingų ši šalis nepalieka. Aš buvau iš pastarųjų. Aš tiesiog įsimylėjau Egiptą. Čia išsipildė mano svajonė panerti jūros gelmes, čia radau artimą sielą, su kuria iš naujo atrandame Egiptą, visai kitokį nei mato turistai. Kai susipažinau su būsimu vyru, jis tada mane slaptai išvežė iš uždaro Hurgados kurorto, iš kurio turistai be konvojaus negali išvykti. Aprengta kaip arabė, po čadra paslėpusi veidą aš pamačiau tai, ko paprastai nemato turistai. Kai tuokėmės su vyru, aš pasakiau: „Ištekėjau ne už egiptiečio, o už Egipto – piramidžių šalies, kurią įsimylėjau iš pirmo įkvėpto oro gūsio.“

Dabar Dalia ne tik nardo (turi  giluminio nardymo sertifikatą), bet ir draugams ruošia įspūdingas keliones po jos svajonių šalį neturistiniais maršrutais.

„Dabar supratau aiškiaregės iš Indijos žodžius: „Perduok kvapniąją esenciją moteriai iš Rytų. Ji jau tada žinojo, kad Rytai mane pavergs ir aš gyvensiu tarp dviejų pasaulių... Laiminga.“