Atrasti savo mitą – reiškia prisiminti save

„Kaip žmogus gali atrasti savo mitą?“ 
kartą per paskaitą jaunas vaikinas paklausė žymaus mitologo Džozefo Kempbelo.
Mokslininkas į klausimą atsakė klausimu:
„Kur slypi giliausias jūsų harmonijos ir palaimos pajautimas?“
„Aš nežinau, aš nesu įsitikinęs, “ atsakė studentas.
„Tuomet suraskite tai,“  pasakė Kempbelas, „ir sekite juo“.

Žodis „mitas“ (gr. mythos), reiškiantis pasakojimą arba istoriją, kildinamas iš senovinės indoeuropietiškos šaknies, reiškiančios „siekti“ arba „galvoti, įsivaizduoti“. „Įsivaizdavimas yra atvira mintis, tarsi žvakė, deganti iš abiejų galų. Kai jūs įsivaizduojate, psichinėje plotmėje atsiranda mintis, kylanti aukštyn į dvasinę sritį; kitaip sakant, įsivaizdavimai įsibrauna į šventą teritoriją“, rašė Heinrich Klaus, tyrinėjęs vaizduotės įtaką žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai.

Todėl galima teigti, kad mitų, pasakų, legendų ir įvairiausių istorijų pasakojimas bei klausymas išjudina žmogaus vaizduotę, suteikia jo sielai kryptį (vektorių), skatina savęs ir pasaulio pažinimą, gyvenimo prasmės paieškas, padeda įprasminti jau sukauptą patyrimą. G. Steinem labai taikliai įvardijo mito esmę: „Mitas – tai kažkas, kas niekuomet nevyko, bet vyksta nuolatos. Jūs galite atrasti mitą, kuris pažadins jumyse realybę“. Dž. Kempbelas susiejo mitus su sapnais. Jis teigė, kad sapnas (svajonė) yra suasmenintas mitas, o mitas yra asmeniškumą praradęs sapnas.

Mitų, legendų pasakojimas ir istorijų kūrimas būtinas mūsų sielai, kuri „maitinasi“ simboliais, archetipais ir vaizdiniais. Šie simboliai yra tarsi tiltas, jungiantis sąmonę ir pasąmonę, vidinį ir išorinį pasaulį. Žmogaus emocijas, jausmus, proto būsenas čia įkūnija mito personažai (herojai, dievai, deivės ir pan.), mūsų mažas asmeninis gyvenimas įgauna kosminę prasmę.

Mitologija yra labai svarbi kiekvienos tautos „kolektyvinei sielai“, netgi valstybės išlikimui pasaulio žemėlapyje! „Vargas tautai, kuri nustoja pasakojusi mitus ir legendas, nes ji bus pasmerkta išnykimui“, – rašė Dž. Kempbelas. Nors šiuolaikiniai žmonės turbūt nebepasakoja kvapą gniaužiančių pamokančių istorijų žvakių šviesoje šeimos rate ilgais žiemos vakarais, šią funkciją iš dalies perėmė televizija, kino menas, knygos ir spauda. Ir visgi visame tame informacijos sraute, vaizdų ir garsų kakofonijoje mūsų siela ieško KOKYBĖS, HARMONIJOS, IŠMINTIES, GĖRIO IR AMŽINŲJŲ VERTYBIŲ, – viso to, apie ką byloja senųjų pasaulio kultūrų mitologija.

Paradoksalu, tačiau per pastaruosius 3000–7000 metų žmogaus psichika iš esmės nepakito. Viduje mes tebegyvename pagal tuos pačius archetipinius dėsnius, kaip ir senovės Egipte, Graikijoje ar Romos Imperijoje. Pasikeitė tik išorinės gyvenimo sąlygos, privertusios žmogų judėti beprotišku greičiu, nuolat įvaldyti naujas technologijas, atlaikyti didžiulį informacijos srautą, išorinių stimulų įvairovę. Tame išoriniame šurmulyje neretai pamirštame tai, kas svarbiausia – mūsų vidinį pasaulį, kurį (kaip kūną maistu) turime maitinti grožiu ir prasme. Visais žmonijos evoliucijos etapais ypač pavojingu laikomas  tarpsnis, kai technikos progresas ima lenkti dvasinę raidą. Todėl drįstume teigti, kad būtent mūsų laikais, sparčiai vystantis technologijoms, kai žmogus vis dažniau įsivaizduoja galįs „pagerinti“ Dievo darbą, mitologijos pažinimas ir naujų herojų paieškos gali „suteikti svorio“ vidiniams procesams ir netgi... išgelbėti pasaulį J! Visų pirma mūsų pačių vidinį neįkainojamą pasaulį.

Archetipiniai įvaizdžiai yra mūsų žmogiškojo paveldo dalis. Jie glūdi kolektyvinėje pasąmonėje ir todėl yra „pažįstami“ mums iš vidaus. Graikų mitai žmonijos istorijoje gyvuoja jau 3000 metų ir iki šiol yra pasakojami, perpasakojami iš naujo, nes dievai ir deivės byloja mums tiesą apie žmogaus prigimtį. Egipto mitologijos pasėta sėkla yra kur kas senesnė (7000 metų ir daugiau).

Senovės Egipto, graikų, romėnų dievų panteonas yra savotiška psichoterapinė savęs pažinimo ir žmonių tarpusavio santykių suvokimo sistema. Dievai ir deivės atspindi įvairias žmogaus psichikos savybes. Šių dievybių – dievų ir deivių – panteonas egzistuoja kiekviename iš mūsų kaip galimybės ir potencialūs gyvenimo modeliai. Dievai dažniausiai labiau pasireiškia vyrų asmenybėje kaip jų vyriškoji sielos dalis – animus; o deivės įkūnija moterų asmenybę ir pasireiškia kaip moteriškoji sielos dalis – anima.

Kiekvienas archetipas yra siejamas su dievo arba deivės duotomis dovanomis bei išbandymais. Todėl šių archetipų pažinimas leidžia mums pasirinkti tinkamiausią gyvenimo kryptį ir elgesio modelį. Kelionė po mitų ir legendų realybę neretai tampa savęs prisiminimu, kažkada atmestų ar nuslopintų savo dalių integravimu.

Kiekviename žmoguje gyvena dievai ir deivės. Per šiuos pavidalus ir mitologinius scenarijus mes galime akimirksniu suvokti savo gyvenimo kelius ir klystkelius. Tarsi žvelgiant į veidrodį ir pirmą kartą matant savo pačių bruožus, šis pažinimas gali atskleisti, ką mumyse mato kiti ir į ką jie reaguoja.

Dievų pažinimas gali tapti mūsų vidinės stiprybės šaltiniu. Suvokdami save ir žmonių tarpusavio santykius valdančius dėsnius, mes galime priimti valingus sprendimus, tam tikromis aplinkybėmis aktyvuoti vienus ar kitus archetipus. „Yra dievai, kuriuos reikia išlaisvinti, ir dievai, kuriuos reikia suvaržyti“, – teigė J. Shinoda Bolen, aprašiusi kiekviename žmoguje gyvenančius dievus ir deives.

Tikroji harmonija, palaima ir džiaugsmas nušviečia mūsų gyvenimą tomis retomis akimirkomis, kai mūsų gyvenimo būdas atitinka vidinio archetipo gelmes. Šią būseną ir savo dominuojančio archetipo radimą galima prilyginti grįžimui namo. Būtent šioje autentiškoje erdvėje mes galime visiškai išgyventi savo asmeninį mitą ir paversti savo gyvenimą šedevru, savirealizacija, meno kūriniu, Nesibaigiančia Istorija.