Item Content Class

Archetipų mokslas

 „Senovės graikams nebuvo labai svarbu tikėti savo dievus. Jų dievai ir sakmių personažai buvo žmogaus asmenybės bei žmogaus psichikos įvairių aspektų simboliai. Taigi graikų dievų pasaulis buvo ne tik religinis darinys, bet ir psichoterapinė mąstymo sistema. Iš dievų paveikslų, jų stipriųjų ir silpnųjų pusių žmonės galėjo atpažinti savo pačių sąmoningus ir nesąmoningus siekius. Į dievus buvo žiūrima kaip į pavyzdžius, idealus ar archetipus, su kuriais galima sudaryti sąjungą ir pasinaudoti jų gudrumu, jėga, meile, gydymo galiomis ir kitomis savybėmis“.

HEINRICH KLAUS „DRUGELIAI PRIE LIGONIO LOVOS“

Tarptautinių žodžių žodyne žodis „archetipas“ apibūdinamas kaip pirmavaizdis, prototipas. Šis terminas dažnai vartojamas šveicarų mokslininko ir psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo sukurtoje archetipinėje psichologijoje, kurioje archetipai reiškia struktūrinius kolektyvinės pasąmonės elementus ir yra visų psichinių procesų ir išgyvenimų potenciali galimybė. Archetipais vadinami ir religiniai bei mitologiniai, tautosakos, apeigų, ritualų, papročių vaizdiniai, susidarę kolektyvinėje pasąmonėje ir pasireiškiantys meno kūriniuose, religijoje bei asmeniniame žmogaus gyvenime (sapnuose, svajonėse, asmenybėje, elgesyje ir tarpusavio santykiuose).

Jungo pasekėjai (neojungistai) archetipus prilygina „statybinėms plytoms“, iš kurių sudaryta („pastatyta“) mūsų psichika; tai tarsi mūsų sielos „organai“, leidžiantys jai sąveikauti su gyvenimu. Todėl archetipų mokslas padeda greitai ir iš esmės pažinti savo vidinį pasaulį, įvairiausius sielos virpesius ir išorinio elgesio priežastis: užuot žvelgę į savo vidines būsenas kaip į „smėlio smilteles“, sudarančias mūsų vidinį gyvenimą, tarp kurių tarsi nėra jokio akivaizdaus ryšio, naudodamiesi archetipų sąvoka, mes tarsi atsitraukiame per atstumą ir pamatome, kad kiekvienas išgyvenimas („smiltelė“) yra neatsiejama didesnio patyrimo (archetipo) dalis.  

Šia prasme archetipus galima palyginti su metaforomis, kurios per vaizdinius išreiškia mūsų išgyvenimų esmę daug geriau nei atskiri žodžiai. Archetipai – tai tarsi kanalai, kuriais teka psichinė energija. Tai įvairios egzistencinės galimybės, pasireiškiančios per mūsų asmeninį gyvenimą. Mitologijos žinovai teigia, kad asmeninis žmogaus gyvenimas tik tuomet įgauna prasmę, nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis, kai mūsų išgyvenama situacija atitinka vidinio archetipo gelmes. Tomis retomis gyvenimo akimirkomis jaučiame, kad esame tinkamoje vietoje, tinkamu metu, su tinkamais žmonėmis ir darome tai, dėl ko atėjome į šį pasaulį... Tomis akimirkomis tiesiog... esame laimingi!

Pasak graikų mitologijos, visi bebaimiai keliautojai pakeliui į Graikijos sostinę – Atėnus (t.y. savo socializacijos kelyje siekdami sėkmės ir pripažinimo visuomenėje) – turėdavo praeiti vietas, kuriose siautėjo garsus ir žiaurus plėšikas, vardu Prokrustas. Šis sadistiniais polinkiais garsėjantis žudikas sugautus keliautojus guldydavo ant tam tikro gulto. Jei žmogus būdavo žemesnis nei gulto ilgis, jį ištempdavo; jei aukštesnis – jam nukapodavo galūnes. „Baisi istorija, nieko panašaus nebevyksta mūsų laikais“, – pasakysite Jūs? Tačiau ir 21-ame amžiuje kiekvienas žmogus, gyvenantis visuomenėje, nuo pat gimimo atsiduria ant savotiško „Prokrusto gulto“, tarp dviejų jėgų: archetipo (viduje užkoduoto gyvenimo scenarijaus) ir stereotipo (išorinio poveikio – visuomenės ir artimųjų lūkesčių).

Pabrėžiant archetipų svarbą žmogaus gyvenime, galima teigti, kad kiekvienas mūsų ateina į šį pasaulį su pasėta vidine sėkla – genetiškai užprogramuotu mitologiniu scenarijumi ir jį atitinkančių psichologinių bei fizinių savybių rinkiniu. Šis vidinis archetipas nulemia netgi fizinę mūsų kūno konstituciją, jo savybes, polinkį sirgti vienokiomis ar kitokiomis ligomis. Taigi pirmasis faktorius, nulemiantis mūsų esminį („sėklinį“) archetipą, yra genetinis. Ši sėkla krinta į tam tikrą dirvą, t. y. gimęs vaikas patenka į tėvų archetipų ir jų lūkesčių terpę. Tai pirmasis „Prokrusto gulto“ – vidinio archetipo ir išorinių stereotipų – patyrimas. Vaiko „atsineštą“ archetipą ir toliau veikia išorinis pasaulis:

  • tėvų archetipai ir jų lūkesčiai vaiko atžvilgiu,
  • istorinė epocha, kurioje žmogus gimė (mat kiekvienu laikmečiu yra populiarūs vieni ir smerktini kiti archetipai),
  • šalis, kultūra, kurioje vaikas auga,
  • mokytojai, auklėtojai ir artimieji,
  • hormonų kiekis organizme tam tikrais „virsmo“ periodais,
  • žmogaus amžius,
  • veikla, profesija, darbas,
  • gyvenimo situacijos: žmonės ir įvykiai.

Dėl visų šių šių veiksnių mūsų prigimtinis gyvenimo scenarijus yra nuolat koreguojamas, „šlifuojamas“, kartais laužomas ir kuriamas iš naujo. Šio proceso galutinis rezultatas yra mūsų dabartinė asmenybė ir vidinių personų (vaidmenų) rinkinys, t. y. dievų ir deivių archetipų panteonas, per kurį reiškiasi mūsų siela.

Kaip galima nustatyti, ar gyvename savo archetipe? Pagrindinis kriterijus būtų laimės jausmas, suvokimas, kad gyvename prasmingą, unikalų, vertingą gyvenimą. Artėjant prie savo „sėklinio“ archetipo (t. y. artėjant prie pagrindinio kanalo, per kurį į mus teka gyvybinė energija), žmogus jaučiasi kupinas jėgų, energijos, iniciatyvos, drąsos gyventi. Netgi mūsų fizinio kūno sveikata daugiausia priklauso nuo to, ar pagal savąjį scenarijų gyvename: nutolus nuo „sėklinio“ archetipo (t. y. energijos šaltinio), palaipsniui didėja liūdesio, nuobodulio, apatijos tikimybė; ilgainiui ši būsena gali peraugti į chronišką depresiją, tampančią gyvenimo fonu. Sutrikus energijos tėkmei, palaipsniui išsiderina organizmo veikla: negalavimai prasideda funkciniame lygmenyje ir metams bėgant gali peraugti į organinius susirgimus. Todėl savojo archetipo, mito, gyvenimo scenarijaus atradimas ne tik įprasmina mūsų gyvenimą, bet ir sustiprina asmenybę bei kūną.    

Archetipų pažinimas – tai neįkainojamas „instrumentas“, padedantis susigaudyti žmonių charakterių, asmenybių ir temperamentų įvairovėje. Užuot žvelgus į šį pasaulį kaip į pačių įvairiausių žmonių (vyrų ir moterų) knibždėlyną, gyvenantį pagal mistinius, protui nepažinius arba atsitiktinumais pagrįstus dėsnius, archetipų pažinimas leidžia suklasifikuoti žmones į tam tikrus tipus (pvz., naudojant graikų, romėnų, Egipto dievų ir deivių paveikslus). Manytume, kad bet kuri tipologija, t. y. bandymas sisteminti ir suklasifikuoti pasaulio reiškinių įvairovę, yra pagrįsta archetipų mokslu.

„Deivės pasaulio“ rengiami seminarai ir mokymo programos archetipinės psichologijos ir mitologijos tema padeda pažinti ir įsisąmoninti mūsų vidinę archetipų galeriją, susigaudyti žmonių įvairovėje, geriau suprasti savo artimuosius ir išmintingai rinktis gyvenimo bendražygius ir partnerius. Šie mokymai – tai puiki proga pagilinti savo erudiciją, įgyti žinių apie vyrų ir moterų psichologiją, susipažinti su senosiomis pasaulio kultūromis ir jų mitologija. Juk nežinodami savo, kaip žmonių rasės, praeities, negalime suprasti dabarties – kristalizuoto patriarchato epochos, kurioje teko garbė ir išbandymas gyventi šį gyvenimą...

Naujokus, susidomėjusius archetipų mokslu, mitologija ir psichologija, pirmiausia kviečiame į jau kultiniais tapusius seminarus:

  • „Deivės kiekvienoje moteryje“,
  • „Dievai kiekviename vyre“,
  • „Egipto mitologija: dievai ir deivės“ (žr. Seminarai).

Per šiuos užsiėmimus klausytojai susipažįsta su graikų/romėnų ir Egipto mitologijos pagrindais, dievų ir deivių archetipais, išmoksta atpažinti šiuos požymius ir gyvenimo scenarijus savo asmenybėje, aplinkoje, tarpusavio santykiuose ir mene.

Seminarai „Berankė mergelė“ bei „Psichėja ir Erotas“ skirti mitologijos gerbėjams, jau išklausiusiems aukščiau minėtus kursus. Šių renginių metu mokomės atpažinti mitus, formuojančius mūsų gyvenimą ir suteikiančius jam prasmę. Kadangi prisilietimas prie archetipinio pasaulio lygmens visuomet išlaisvina kūrybiškumą ir suteikia sielai „sparnus“, rašome savo asmeninį gyvenimo mitą (seminare „Berankė mergelė“) ir pasaką apie meilę (seminare „Psichėja ir Erotas“). Šie „namų darbai“ padeda išvysti „povandenines sroves“, lemiančias mūsų likimus ir gyvenimo kokybę.

Susidarius mitologijos studentų grupei, periodiškai organizuojamos pažintinės/meditacinės kelionės senųjų civilizacijų pėdsakais: po Egiptą, Graikiją, Romos Imperiją ir t. t. (žr. Kelionės).

Kartą „užčiuopus“ archetipinį pasaulio lygmenį, šis suvokimas (gebėjimas ne tik žiūrėti, bet ir matyti žmones, įvykius, filmus, meno kūrinius, save...) išlieka ilgam. Todėl pusiau juokais, pusiau rimtai draugus, dalyvavusius minėtuose renginiuose, vadiname „dievais“ ir „deivėmis“, t. y. dvasios aristokratais, turinčiais „raktus“ į gilesnį pasaulio suvokimą ir geresnį, prasmingesnį, kūrybiškesnį gyvenimą. Kviečiame ir Jus paragauti „Dievų maisto“ – ambrozijos ir nektaro – istorijų, kurios maitina sielą ...

„Pasakojimas yra vaistas, kuris sutepa ir pakelia vyrius, parodo mums išėjimą, kelią žemyn, vidun ir aplinkui, iškerta mums plačias duris sienose, kurios anksčiau atrodė aklinos, duris, kurios veda į mūsų pačių pažinimą“.

Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“