Kelionių filosofija
Kodėl žmonės keliauja? Turbūt kiekvienas — dėl skirtingų priežasčių. Vieniems kelionė yra būdas išplėsti asmeninio gyvenimo orbitą, pažinti pasaulį; kitiems tai — atostogų ir laisvalaikio leidimo būdas, galimybė prasiblaškyti, pamiršti kasdienius rūpesčius ir įsipareigojimus; tretiems kelionė gali pasirodyti puiki proga pabūti su artimais žmonėmis (arba pabėgti nuo jų ). Yra žmonių, kuriems kelios savaitės atostogų per metus atstoja visus likusius pilko gyvenimo mėnesius: pamaitina sielą vaizdais, garsais, aromatais, įspūdžiais, pripildo jusles tikro gyvenimo skonio. Kai kas keliauja ieškodamas laimės, kai kas — bėgdamas nuo nelaimių ir širdgėlos. Kodėl keliaujate Jūs? Ar kada nors apie tai susimąstėte?
Aš mėgstu keliauti po istoriją ir mitologiją — žingsniuodama senųjų civilizacijų šventyklų pėdsakais, pažindama to laikmečio Dievus ir Deives, geriau suprantu savo sielos architektoniką, aplinkinius žmones ir šiuolaikinį pasaulį. Juk nežinodami savo ištakų, nepažindami senųjų kultūrų, negalime aiškiai suprasti ir dabarties — kristalizuoto patriarchato epochos geografiniame Europos centre, kuriame gyvename.
Keliaujant po kitų kultūrų šalis, kurios labai skiriasi nuo mūsiškės, tampa akivaizdu, jog gyvenimas gali būti... visoks! Kiekvieną akimirką, kiekviename žingsnyje turime galimybę pasirinkti gyvenimo kelią — tradicinį ar egzotišką, saugų ar nuotykingą — bet kuriame pasaulio kampelyje. Stebint tolimų šalių žmonių gyvenimo būdų įvairovę neretai aplanko mintys, kad į kiekvieną situaciją galima pažvelgti mažiausiai tūkstančiu rakursų, kiekvieną problemą galima spręsti milijonais būdų.
Persikėlus per jūras-vandenynus, nuskridus į tolimus kontinentus, vaikštant po kitais žvaigždynais, kvėpuojant egzotiškais aromatais, stebint neįprastų spalvų žaismą, t.y. „svečiuojantis“ nepažįstamuose morfiniuose (informaciniuose) laukuose, sąmonę aplanko naujos, kūrybiškos mintys, sielą užtvindo palaiminga išsipildymo būsena — tai tiesiog neįkainojama proga „iššokti“ iš įprastos gyvenimo orbitos, pailsėti nuo „nuvalkioto“ savo sąmonės turinio, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis be išankstinių nuostatų, nustebinti save.
Itin vertinga keliavimo dalimi laikau juslių pripildymą naujais pojūčiais: nepatirtais skoniais, neuostytais aromatais, dar nematytomis spalvomis ir formomis, negirdėtais garsais, nelytėtomis materijomis bei nejaustomis kūno būsenomis. Visus šiuos naujus išgyvenimus stengiuosi „nufotografuoti sielos akimis, įrašyti į nosies biblioteką“... Viduramžių mistikai teigė, jog ekstazė — tai būsena, kai visos juslės yra užpildytos. Vadinasi, kelionė gali būti... kelias į ekstazę — jei tik panorėsite!
Šiuolaikinės kelionės labai skiriasi nuo senovinių — tiek pasikeitusiais pasaulio vaizdais, tiek moderniomis transporto priemonėmis. Ilgas savaites link tikslo bildėdamas keliautojas senovėje turėdavo pakankamai laiko apmąstyti savo gyvenimą ir kelionės tikslus, integruoti naują patirtį, pabendrauti su bendrakeleiviais ir vietiniais gyventojais. Jo sieloje, stebinčioje besikeičiančius pasaulio vaizdus, spėdavo įvykti visos būtinos jungtys ir poslinkiai. Skraidydami moderniais lėktuvais sutaupome daugybę laiko, tačiau „sudraskome“ subtiliuosius auros sluoksnius, kurie nespėja paskui mūsų fizinį kūną, skriejantį didžiuliu greičiu patogioje lėktuvo kėdėje. Daugelis šių kūnų „pasiveja“ mus tik po keleto valandų ar dienų — šį reiškinį nesigilindami į priežastis vadiname aklimatizacija arba „jetlag“ (angl. organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keletą laiko juostų).
Su kiekviena aplankyta šalimi siela tampa platesnė, su kiekviena išnardyta jūra — gilesnė J. Chasidų mistikai kelionę laikė ypač svarbia ir palankia mūsų dvasiniam augimui. Kodėl? Kadangi kelionė atgaivina mūsų sielą, duoda naują impulsą siekiams ir tikslams, suveda mus su naujais žmonėmis, įveda mus į naujas situacijas. Mistine prasme kelionė greitina mūsų tikun (dieviškąją misiją). Kaip pastebėjo ir poetiškai pasakė žydų filosofas Martinas Buberis: „Kiekviena kelionė turi mistinį tikslą, apie kurį nežino keliautojas“.
Aplankydami naujas vietas, mes galime per atstumą pažvelgti į savo pačių gyvenimą ir pamatyti pasaulį šviežiai: ne „kirmino žvilgsniu“ — susitapatinę su kasdienėmis problemomis, žvelgdami „iš apačios į viršų“, bet „iš paukščio skrydžio“ perspektyvos — matydami visą situaciją ir atskiras jos dalis, bet nesusitapatinę su smulkmenomis. Ko gero, dėl šios priežasties daugelis viduramžių mistikų patarė dvasiniams ieškotojams pradėti kelionę: „ir ten jūs surasite atsakymą į jūsų klausimus“.
Kai kuriais gyvenimo momentais kelionė atrodo tiesiog neišvengiama — tuomet, kai jaučiamės pavargę nuo darbų, rutinos ir... pačių savęs; kai siela ima nuobodžiauti, liūdėti ir kažko ilgėtis, nors ši nostalgija lyg ir neturi priežasties. Pasitikėkite Gyvenimu! Paleiskite senus krantus ir leiskite, kad gyvenimo upė nuplukdytų Jus prie naujo kranto — ten, kur esate vedami. Kaip mokė Kabalos meistras Nachmanas: „Kiekvienam asmeniui yra lemta iš aukščiau būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku... Kai turite dingstį keliauti, tai jums yra tik į naudą. Jei nesileisite į kelionę savo noru, jums teks keliauti, sukaustytam grandinėmis“.
Sutikite, kad dvigubas malonumas — keliauti bendraminčių draugijoje su panašių pomėgių, pažiūrų ir interesų žmonėmis, ir su draugais, šalia kurių jaučiatės saugūs ir galite būti savimi: tylėti, kalbėti, dalintis įspūdžiais, šaukti iš susižavėjimo ar verkti ant peties... „Deivės pasaulio“ kelionės skirtos „dvasios aristokratams“ — žmonėms, kurie domisi senosiomis pasaulio kultūromis, menais ir mitologija, yra atviri naujiems įspūdžiams ir patyrimui. Šiose kelionėse dažniausiai vedame Jus „nepramintais takais“ — lankomės vietose, sunkiai prieinamose tradiciniams turistams. Visi, be išimties, kelionių maršrutai būna paruošti išskirtinai mūsų grupei. Ekskursijas veda labiausiai patyrę gidai, o meditacinę-mitologinę programos dalį veda nenuorama Dalia — visuomet su meile ir pagarba Jums!
Kviečiame prisijungti! Esate visuomet laukiami! Keliaukime kartu!